VAMP MADOS NAMAI
“Pirmąją kolekciją pristatęs 1996 metais noriu tikėti, kad man pavyko sukurti tylios elegancijos mados namus, kuriuose suknelės siuvamos iš brangiausių pasaulio audinių, pasitelkus senosios meistrystės paslaptis bei rafinuotą skonį” – kūrybos vadovas Arvydas Videika.
APIE
„Pirmiausia – proporcija. Tik po to visa kita.“ Taip savo kūrybą apibūdina Arvydas. Architektūra, proporcijos, aiškus akcentas ir nuo jo judanti visa suknelės struktūra – klostės, linijos, dekoras. Ir visada – apie moters kūną. Ne realistinį, o idealų. Apie geriausią jos versiją. Apie graikų deivę, kuri egzistuoja kaip siekiamybė kiekviename eskize – nesvarbu, ar tai individualiai siuvama suknelė, ar kolekcijos modelis.
Kūrybos pradžia – dar mokykloje. Menai, estetika, grožis traukė nuo pat pradžių, ir drabužiai atsirado natūraliai. 1996 metais būdamas vienuoliktokas, jis sukūrė pirmąją kolekciją, kuri sulaukė rimto dėmesio: filmavo Lietuvos televizija, rašė laikraščiai, žurnalai ėmė interviu. „Pamenu momentą, kai įlipau į troleibusą ir supratau, kad žmonės žino, kas aš esu. Ir man tai pasirodė nepatogu“, – prisimena jis. Tada gimė sprendimas: kūryba ir žinomumas – du skirtingi dalykai, kuriuos verta atskirti. Vėliau – studijos: verslo vadyba, tarptautinė prekyba, magistro laipsnis kokybės vadyboje. Tuo metu jis jau buvo susipažinęs su būsima žmona – tarnybinis romanas Socialinės apsaugos ministerijoje, kur praleido trejus metus. Abu gana greitai suprato: valstybinis darbas – ne svajonių scenarijus. Norėjosi kurti kažką savo.
PRADŽIA
2005-aisiais jie pradėjo nuo to, kas buvo po ranka. Studija atsirado tėvų namo rūsyje: išbetonuotos grindys, atskiras įėjimas, keturios kruopščiai atrinktos siuvėjos. Konstravimo žinios jau buvo – dar mokyklos laikais baigti kursai. Pieštukas, eskizai, dešimtys idėjų ir po pusmečio – pirmasis pristatymas. Televizojos laida “Stilius” jį pristatė kaip kūrėją, sudrebinusį vakarinių drabužių rinką” ir tai nebuvo atsitiktinumas. Jau tada buvo aiški kryptis – aukštos klasės, vienetiniai drabužiai, daug rankų darbo, kokybė be kompromisų. Audinius vežėsi patys – iš Italijos, nes tai buvo principo reikalas.
Vestuvinės suknelės nebuvo suplanuota strategija – jos atėjo pačios. Aplinkoje – draugės, pažįstamos, kurios pradėjo tekėti, ir labai greitai išryškėjo problema: Lietuvoje praktiškai nebuvo profesionaliai kuriamų vestuvinių suknelių. Buvo pavieniai atvejai, bet ne kryptis ir ne specializacija. Čia ir įvyko lūžis – jie pirmieji Lietuvoje pradėjo kasmet pristatinėti profesionalias, išskirtinai vestuvinių suknelių kolekcijas, kai to dar niekas nedarė. Ne pavienius modelius, o autorines kolekcijas – su aiškia vizija, prabanga ir aukščiausios kokybės audiniais. Šilkinė tafta, organza, krepas – tuo metu tai buvo beveik negirdėta vestuvinių suknelių kontekste, pripildytame sunkių sintetinių audinių, blizgučių ir lankų. Jų suknelės buvo lengvos, architektūriškos, modernios. Lietuviškos – ir tuo pačiu vakarietiškos.
Metai bėgo, kolekcijos keitėsi, dalyvavimas tarptautinėse parodose Barselonoje, atstovai Švedijoje, derybos su Vokietijos ir Šveicarijos salonais. Tačiau 2015-aisiais atėjo labai aiškus suvokimas, kad kryptis, kuria judame, nėra teisinga. Masinė gamyba reiškia kompromisus: paprastesnius siluetus, standartizuotas kainas, tiražus. „Aš pamačiau naują kolekciją iš trisdešimties suknelių ir supratau – tai ne kūryba, tai tiesiog variacijos“, – sako jis. Sprendimas buvo aiškus ir sąmoningas: grįžti prie individualaus siuvimo. Be skubos. Be kompromisų. Be rutinos.
Po daugiau nei 21 metų madoje jis vis dar renkasi tą patį kelią – sudėtingesnį, tylesnį, bet tikrą. Kurti ne visiems. Kurti toms, kurios ieško ne suknelės, o savo istorijos.
KŪRYBOS FILOSOFIJA
Pirmasis taškas visada yra moteris. Jos figūra, savęs suvokimas, norai ir lūkesčiai, vidinė būsena. Tada kontekstas – šventės vieta, jos mastelis, atmosfera, vizija. Suknelė niekada neegzistuoja vakuume. Siluetas čia nėra savitikslis, jis yra atsakas, o medžiaga – sprendimas. Konstrukcija – būdas tą sprendimą paversti realybe. Tam reikia ne tik kūrybinio pojūčio, bet ir techninio tikslumo. Audinių pasirinkimas niekada nebūna impulsyvus. Tai ilgas procesas: tarptautinės parodos Paryžiuje ir Milane, stebėjimas, kaupimas atmintyje, žinojimas, kada ir kur konkretus audinys gali tapti vieninteliu teisingu sprendimu.
Mada jo kūryboje nėra tik fonas. Ji – būtinas įrankis, neleidžiantis užsistovėti, verčiantis išeiti iš komforto zonos, pažinti naujas proporcijas, kirpimus, santykius tarp formų. Ir tada – vėl viską perleisti per savo sistemą. Suknelė laikoma pavykusia labai paprastai. Jei akys džiaugiasi – kūrinys pavyko. Jei pirmoji mintis reikalauja kompromiso – vadinasi, dar ne.
ŠIANDIENA IR ATEITIS
Dvidešimt vieneri metai madoje – tai ne momentinė sėkmė ir ne atsitiktinumas. Tai nuoseklumas, pasirinkimas ir gebėjimas nepasiduoti supaprastinimui. Išlikti leido ne strategijos ir ne skaičiavimai. Pirmiausia – nuoširdus tikėjimas tuo, kas daroma, ir labai paprastas dalykas: tikras malonumas matyti laimingą moterį, kuri veidrodyje pamato save tokią, kokią norėjo matyti.
Šiandieninė jo klientė nėra apibrėžiama amžiumi ar statusu. Tai jausena. Trapi, intelektuali, empatiška. Dažnai finansiškai stipri, nes individualiai kuriama šilkinė vestuvinė suknelė nėra masinis pasirinkimas – tai sąmoningas sprendimas. Ji ateina ne tik su noru turėti suknelę. Ji ateina su noru jaustis užtikrintai visos šventės metu. Ir būtent tai randa: audinį, konstrukciją, patogumą ir vaizdą, kuris priverčia nusišypsoti pačiai sau dar prieš ceremoniją.
Madingumas čia niekada nebuvo tikslas. Atpažįstamumas – taip. Tai ilgo, nuoseklaus darbo rezultatas, kuris pasimato tik po metų. Ir tai didelis įvertinimas. Kur kas svarbiau, kad po penkerių ar dešimties metų vestuvinė nuotrauka nekeltų ironijos. Kol kas patirtis rodo, kad su šia užduotimi susitvarkoma. Ne viena buvusi nuotaka sako tą patį: jei ką ir keistų savo vestuvėse, tai tikrai ne suknelę.
Prabanga čia suprantama labai konkrečiai. Tai aukštos klasės estetika be triukšmo. Natūralūs audiniai. Dešimtys metrų šilko. Konstrukcija, kuri nekinta visos šventės metu. Tikrumas, o ne imitacija.
Parengė R. Di.
